Antroji stovyklos diena

Antrąją stovyklos „Pažinimo džiaugsmas“ dieną vaikai aplankė Veiviržėnų miestelyje įsikūrusį Klaipėdos rajono amatų centrą, kurio tikslas – išsaugoti ir puoselėti tradicinius amatus.  Čia vykdomos įvairios senųjų lietuvių liaudies amatų edukacinės programos: audimas, mezgimas, pynimas iš vytelių, keramika, medžio raižiniai, lėlių gamyba, odos apdirbimas, duonos kepimas ir Žemaitijos kulinarinio paveldo puoselėjimas.  
Šįkart mokiniai susipažino su odininkystės amatu. Tai vienas seniausių amatų visame pasaulyje, o odos apdirbimas - ilgas ir sudėtingas procesas.
Klaipėdos rajono amatų centro edukatorė Aurelija Pociuvienė pristatė odininkystės amato subtilybes. Oda būdavo specialiai apdorojama ir perdirbama, išvaloma, mirkoma, vėliau dažoma ir dekoruojama įvairiais raštais, kol galiausiai ją būdavo galima naudoti odos gaminiams kurti. O iš odos, pasirodo, galima pagaminti viską - nuo batų iki skrybėlės. Mokiniai stebėjosi išgirdę, kad odiniams dirbiniams naudojama ne vien tik perdirbta naminių gyvulių ir laukinių gyvūnų oda, bet ir žuvų oda.  Klausydamiesi edukatorės pasakojimų, vaikai turėjo galimybę paliesti, apžiūrėti ir pauostyti skirtingų gyvūnų, roplių bei žuvų odos skiautes. Vėliau patys išbandė odininko amatą: iš avies odos juostelių pasigamino sau apyrankes ir iškart jomis pasipuošė. O kai kurie panoro sužinoti, kaip naudojamos audimo staklės. Edukatorė pamokė vaikus ir šio amato.
Po darbų jaunieji amatininkai buvo pakviesti pietauti ir susipažinti su Žemaitijos kulinariniu paveldu. Visi buvo vaišinami senoviniu būdu (ant laužo) virta šiupinine sriuba, šviežiu naminiu varškės sūriu bei žolelių arbata. Po pietų atėjo metas praplėsti lietuvių kalbos žodyną: mokiniai užsirašė tądien girdėtus ir naudotus naujus žodžius, prisiminė, kokius žodžius išmoko pirmąją stovyklos dieną.
Pasisotinę ir pramokę naujų žodžių vaikai išėjo pasivaikščioti po Veiviržo upės slėnį. Čia grožėjosi iš senų durų,  molio ir kitų medžiagų sumeistrauta instaliacija, vaizduojančia  Veiviržėnų legendą – kaip parapijiečiai iš miestelio centro į naująsias kapines per vieną naktį pernešė koplyčią.  Po to išbandė jėgas ir sumanumą  slėnio labirinte. Ilgai klaidžioti labirintu neteko – vaikai džiaugėsi greitai radę išėjimą. Galiausiai pražingsniavo basakojų taku ir taip baigė pažintį su Veiviržėnų miesteliu. Dar viena įspūdžių kupina diena baigėsi. Mokiniai važiavo namo svarstydami, kas jų laukia toliau, juk prieš akis dar trys stovyklos dienos.