Patirtinis ugdymas "Medžio reikšmė ir jo apdirbimas"

Medžio reikšmė ir jo apdirbimas. Susipažinimas su medžio ir medienos apdirbimo reikšme Lietuvoje. Edukacinis užsiėmimas Prano Domšaičio galerijoje ,,Kraičio skrynios“, medinės skrynutės smulkmenėlėms gaminimas ir puošimas tradiciniais raštais.
Patirtinis ugdymas. „Mano šalies amatai“. Edukacinis užsiėmimas Prano Domšaičio galerijoje ,,Medžio reikšmė ir jo atsiradimas“, kraičio skrynios gaminimas ir žaisliuko mamai gaminimas iš modelino. (2023-03-28)
 3a ir 3 b klasių ugdytiniai kartu su klasių vadovėmis Tatjana Kazadojeva ir Lidija Kaupiene bei lietuvių kalbos mokytojomis Giedra Bočkuviene ir Jolita Šiaudvytiene nagrinėja savo šalies amatų temą.
Klasių vadovės informatyviai ir naudodamos „Smart“ lentos privalumus supažindino
ir išmokė mokinius kruopščiai, tvarkingai, dailiai iš kartono pasigaminti kraičio skrynutes, jas papuošė tradiciniais raštais.
Prano Domšaičio galerijoje muziejaus darbuotoja pasakojo apie medžio svarbą gamtoje bei supažindino su Česlovo Lukensko menine kūryba „Po baigtinybės“ (Po – Po).
Česlovas Lukenskas (g. 1959 m.), vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume – klasikų. Menininko kūryba visada – su proceso liekanomis – drastiško egzistencinio judesio ir kartu kūniškumo žymėjimas, brutalios tikrovės apnašomis. Parodą „Po baigties“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai“.
Tai ne tiek objekto formalus – estetinis augimas , kiek atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą/objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių/ ženklų apdengimas. Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojama miško kirtavietėse medienos „malka“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis. Nieko neatvaizduojantys piešiniai yra tiesioginė proceso išdava, be to, išgaunami mechaniškai. Tačiau stebėtinai primenantys gamtinius pavidalus, arba kaip dabar madinga sakyti, kuriantys „antropoceniškas“ potekstes. Mechanika, susijungusi su gyvąja intuicija, tarsi atkartoja „vibruojančią materiją“.
Tačiau , ko gero, visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo santykio su šia idėja esminis klausimas. Antai medienos atraižose po pramoninio apdorojimo – ąžuolo medienos trisluoksnės lentelės – galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką, kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č. Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusios šventųjų atvaizdus“ – tokį, kuris atsiranda bei išnyksta ties riba, kurioje susiduria gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.
Po išsamaus pasakojimo apie parodą, medžio apdirbimą,mokiniai pasigamino po suvenyrą mamai,  sningant pavasariškam sniegui, linksmai nusiteikę grįžo į mokyklą pratęsti skrynučių gamybą tautiniais motyvais, kurios bus padovanojamos brangiausiam žmogui – mamai.